Turinys
Mes vadiname dažai meninė kalba, kurioje naudojami pigmentai, nusodinti ant paviršiaus.
Šis paviršius gali būti pagamintas iš įvairių medžiagų, nebūtinai iš drobės.
Tapoma ant popieriaus, audinio, sienų, medžio ar bet kurios kitos vaizduotėje įmanomos terpės.
Pigmentų rūšis taip pat gali būti skirtinga - skysti dažai arba milteliai, pramoniniu būdu pagaminti arba natūralūs.
Be to, laikui bėgant buvo sukurtos ir išvystytos kelios tapybos technikos ir rūšys.
Tapyba per visą istoriją
Menas visada buvo žmonijos bendravimo būdas. Viena seniausių jo išraiškų yra tapyba.
Dailės istorijoje tapyba yra gana tradicinė, ji išgyveno beveik visus istorinius laikotarpius ir kiekvienu iš jų vaizdavo elgesį, tikėjimą, socialinį ir politinį gyvenimą bei kitus visuomenės gyvenimo aspektus.
Taigi, pasitelkus šią kalbą galima suprasti praeitį, papročius ir idėjas įvairiais laikais ir įvairiose pasaulio vietose.
Kai žmonės dar gyveno priešistoriniais laikais, per vaizdus ant urvų sienų buvo sukurta tam tikra kalba, tai buvo uolų tapyba .
Bizonų piešinys Altamiros urve, Ispanija
Naudoti pigmentai buvo išgaunami iš gamtos, iš tokių medžiagų kaip anglis, kraujas, kaulai, daržovės, pelenai ir šaknys.
Nutapytos temos - nuo medžioklės scenų iki šokio, sekso ir kitų kasdienio gyvenimo vaizdų. Manoma, kad šio meno intencija buvo religinio, ritualinio pobūdžio.
Tapyba buvo paplitusi ir tarp antikos tautų, tačiau tik viduramžiais (V-XV a.) ji tapo svarbia meno dalimi.
Vėliau, daugiausia XIX a. pabaigoje atsiradus fotografijai, tapyba prarado dalį savo stiprybės ir reprezentatyvumo. Tai pastūmėjo menininkus siekti didesnės estetinės šios kalbos laisvės.
Šiuo metu tapyba, kaip dar viena išraiškos forma, priešinasi daugybei šiuolaikinių apraiškų.
Tapybos tipai
Figūrinė tapyba
Figūratyvioji tapyba (figūratyvumas) - tai tapyba, kurioje vaizduojamos figūros, daiktai ir žmonės, t. y. kurioje gali būti vaizduojami žmogaus akiai atpažįstami vaizdai.
Mona Liza (1503-2006 m.) - klasikinio figūrinio paveikslo pavyzdys.
Tai labiausiai pasaulyje paplitusi tapybos rūšis - tiek profesionalių dailininkų, tiek mėgėjų. Galima tapyti įvairiomis temomis: portretus ir autoportretus, natiurmortus ir peizažus.
Abstrakti tapyba
Abstrakčioji tapyba - tai išraiškos būdas, kai pateikiami neiššifruojami vaizdai, neatitinkantys tikrovės, kaip ir figūratyvizmo atveju.
Taip pat žr: 12 didžiųjų brazilų modernistų eilėraščių (komentuojami ir analizuojami)
Restinga seca (1994 m.), abstrakti brazilės Iberê Camargo tapyba
Todėl tyrinėjamos dėmės, spalvos, tekstūros ir raštai, kad galutinis rezultatas būtų susijęs su subjektyviais žmogaus aspektais.
XX a. pirmoje pusėje atsirado meninis judėjimas (abstrakcionizmas), kuris suteikė postūmį šiai tapybos formai, ypač rusų tapytojo Vasilijaus Kandinskio.
Tačiau abstrakčius piešinius ir paveikslus visada piešė įvairių pasaulio dalių vietiniai gyventojai ir gentys.
Kūno tapyba
Tapyba ant kūno pasireiškė nuo seniausių žmonijos laikų. Šioje meno formoje kūnas naudojamas kaip atrama, todėl žmogus nešioja simbolius, raštus, spalvas ir vaizdus.
Brazilijos čiabuvių vaikų tapyba ant kūno
Vietiniai, Afrikos ir kitų šalių gyventojai šimtmečiais paprastai atlikdavo meninius įsikišimus ant savo kūno naudodami pigmentus.
Taip pat yra nuolatinių piešinių ant odos, pavyzdžiui, tatuiruočių.
Skaityti daugiau apie: Kūno tapyba: nuo protėvių iki šių dienų
Tapybos būdai
Fresco
Freska - tai meninė technika, kurią sudaro tapyba ant dar drėgno paviršiaus. Gaminamos iš gipso arba kalkių, jos paprastai yra didelės freskos, ant kurių dailininkai deda vandenyje atskiestą pigmentą.
Dėl šios priežasties ji buvo pavadinta fresco kilęs iš italų kalbos ir reiškia "šviežias".
Skysti dažai susilieja su danga ir išdžiūvę tampa paviršiaus dalimi.
Adomo sukūrimas, Siksto koplyčios freska, autorius Mikelandželas
Grūdinimas
Taikant šį metodą, tradiciškai dažai ruošiami ant kiaušinio pagrindo, naudojami su rišikliu. Taip pat plačiai naudojami sienų tapyboje, jų džiūvimas neužtrunka ilgai.
Naudojant temperą išgaunamos ryškios, vientisos spalvos. Tai sena technika, todėl vėliau ją pakeitė aliejiniai dažai.
Tempera ant drobės, Alfredo Volpi
Tapyba aliejiniais dažais
Aliejiniai paveikslai iki šių dienų yra tradiciškiausi, kai spalvos tepamos aliejiniais pigmentais.
Dailininkas gali naudoti grynus dažus arba atskiestus linų sėmenų aliejumi. Paprastai naudojamos priemonės yra įvairaus storio teptukai ir mentelės.
Aliejinius dažus paprastai renkasi profesionalūs dailininkai.
Kavos plantacijoje drobė, kurią aliejiniais dažais 1930 m. sukūrė Georgina Albuquerque.
Tapyba akvarele
Kita vertus, akvarelės atveju naudojami dažai yra pigmentų ir vandens mišinys, kuris yra labai skystas ir skystas, todėl dailininkas turi būti vikrus, kad galėtų dirbti su šiek tiek nekontroliuojama medžiaga.
Dažniausiai naudojama medžiaga yra popierius, kuris, idealiu atveju, turėtų būti gero svorio ir tam tikros tekstūros.
Jaunas kiškis (1502), ankstyvas Albrechto Diurerio akvarele ir guašu ant popieriaus atliktas darbas
Taip pat žr: Johnny Cash's Hurt: dainos reikšmė ir istorija